BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Kita’ kategorija

Pačiai sau…

2009-05-21

Paskutiniu metu nieko doro neveikiau.

Tiesiog sėdėjau ir laukiau, kol praeis tas juodasis ruožas
netikėtai užklupęs mano fotelio patogumo rutiną. „Dabar nėra geriausias laikas
baldus keisti“,  – raminau  save. Ir staiga užklupo gaisras suniokojęs
nemenką dalį užgyvento patogumo. Ir privertė imtis veiksmų. Kokių? Kol kas
nežinau.

Geriausi pasikeitimai – kylantys iš vidaus. Kol kas tik
mėginu nepasiduoti panikai, kuri verčia apmąstyti įvairiausiais išeitis… kad
ir išvažiuoti į trečiąsias šalis, nes juk nėra nieko patogiau, kaip nuraminti
save tuo, kad yra kažkas, kam kur kas, kur kas blogiau.

Paradoksalu, bet būtent ši mintis mane pastūmėjo
nepasiduoti. Nes juk aš galiu daugiau. Galiu daug ką. Tereikia tikslo, kurį
pasieksiu. Iki šiol viskas klojosi gerai, netgi puikiai. Tiesiog stulbinančiai
greita projekcija aukštyn. Reikia tai pakartoti. Ir, žinoma, viršyti
aukščiausią tašką.  

 

Šiuo metu esu priversta turėti šiokias tokias atostogas… Tiesiog
šiek tiek daugiau laiko sau ir sau mielai veiklai. Planų atsiranda begalės
atsivertus sąrašą „kai atostogausiu…“ arba tą kitą – „kai turėsiu laisvą
minutę…“.

 

Išjungiu televizorių, ištrinu parsisiųstus filmus ir imuosi
knygų lentynų. Jas nuolat pildžiau su mintimi, kad laiko kažkada tikrai
turėsiu. Turiu.

 

Prisiminusi, kaip ankstyvojoj jaunystėje mėgdavau išsirašyti
gražiausias ištraukas iš grožinės literatūros, kitas knygas net
konspektuodavau, rašydavau komentarus… O paskutiniu metu tekdavo tik
patarinėti, ką rašyti ar nerašyti kitiems ir brūkštelėti kelis sakinius į
redakcijos skiltį ar savo blogą. (Apie savo bėdas ir vėl…)

Anyway, nusprendžiau užsiveisti dar vieną tiklaraštį. Šiuo
metu dar tik mąstau apie domeno pavadinimą. Tad viešai prisižadu – iš manęs
žinių dar bus.

Rodyk draugams

Niekas nenorėjo likti

2009-02-18

Grįžau. Sugaišau gaudydama akimirkas ir mėgindama prisijaukinti iliuzijas. Užtrukau augindama ištisas drugelių fermas, kai tuo metu mano drugeliui nebuvo kur plazdėti per  apleistus darželius ir aklos nuoskaudos krūmynus. Užsilaikiau beviltiškai mėgindama apglėbti pusę pasaulio, nors nė vieno, pasirodo, nereikia laikyti. Nors ir šiltai, ir jaukiai, nors ir prie pat širdies. Trypčiojau prie durų nesiryždama jų atverti, nors ne, šokau reggie žingsneliu savam kieme.


Negaila. Nors laikas ir vienintelė valiuta, ir jos neišmokstu bet kur ir bet kam nešvaistyti. Negaila, nes išmokau, atradau ir grįžau.


 


Šiandien kaip vaikas džiūgauju gaudydama akimirkas. Kartais pagaunu, kartais  - ne… Ir nemėginu jų prisijaukinti, juk lieka tie, kurie nori likti.


 


 

Rodyk draugams

Žudantis (ne)taiklumas

2008-10-21

Žodis „negaliu“ tarsi smigė į raudoną apskritimą beda į pasidavimo
branduolį. Ką reiškia „negaliu“? Nepajėgiu? Neįstengiu? Nemoku? Išmokti galima
visko, jei tik pakanka valios ir energijos…

Valios ir energijos pakanka, kai turi didžiulį norą. Galiu
mažiau miegoti, mažiau valgyti, mažiau bendrauti, draugauti, mažiau būti, kad
išmėginčiau naują man šokio ir muzikos malonumą. Tad jei dar ko nors negaliu,
nes nemoku – galėsiu. Išmoksiu.

Išmokstama visko. Ir visko tenka mokytis… Būtų be galo
neįdomu jei tik išlipę iš vystyklų mokėtumėm viską ir bet ką. Tad džiūgauju
ieškodama naujų užsiėmimų. Ir tyliai bijau, kad tik jų pakaktų… Kadaise
iššūkis atrodė pakeisti automobilio padangą, pakeisti elektros lemputę ar pačiai
vienai išvykti iš Lietuvos. Neįveikiama užduotis klausytis, o atsiverti kitam - mission impossible. Buvo neįprasta būti su kažkuo, vėliau -
būti vienai. Ir siaubas suima – kaip viskas paprasta. Aš viską galiu, viską
sugebu. Ir tai gąsdina, nes skamba beveik taip pat kaip prieš pora dešimtmečių
keistuolių  dainuota dainelė: „Aš ir pats
sau geras draugas, nereikia man kitų“.

O iš tiesų, maksimalizmas mane pražudys. Nes labai prastai žaidžiu smiginį. Niekaip nepataikau į centrą, aukso vidurį ar kaip jį pavadintum…

Džiugu, kad vis dar yra ko mokytis…

Rodyk draugams

Pasaulis saujoj

2008-09-04

Laikas nėra visagalis. Tam, kad sukurtum ką nors didingo,
reikia kažko daugiau nei laikas. Vien laiko nepakanka. Reikia kažko, kas
svaigintų, neštų ir tuo pat metu žlugdytų… kažko, kas suteiktų džiaugsmo,
drąsos, kas pakylėtų ir trauktų prie žemės… kažko, kas neturi formos, kam
nesvarbi spalva, skonis… kažko, kas priverstų iš širdies dainuoti ir
verkti… kas sujudintų visą kūną, jausmus, smegenis ir stingdytų kraują… Kas
smulkmenas paverstų everestais, o Titano darbą - menkniekiu… Reikia kažko,
kas akimirką ištęsia iki begalybės, o amžinybę sugniaužia į kumštį. Kažko
reikia. Reikia kažko.Į sveikatą !


Rodyk draugams

Tykiai būk

2008-08-11

Toks neapsakomas jausmas kai norisi sulįsti į save ir
išnykti. Dingti į niekur. Nieko nepalikti. Esu banali. Tai suvokus užgniaužia
kvapą, nutirpsta pirštų galiukai, o skrandyje atsiveria skylė, pro kurią aidi
vakar, užvakar ir aną savaitę ištartos frazės ir veiksmai… ta vienintelė
mintis varo į neviltį. Esu banali. Jau seniai neperskrodė mano patinusios
galvelės nė viena originalesnė mintis. Pakeliui nesutinku nieko, nes net
nenoriu sutikti, nes kam to reikia? Esu banali, nes ryte nenoriu keltis, nes
mėgstu google, nes be galo myliu save… ir nekenčiu, nes iš tikrųjų niekada
nesugebėjau pakilti, išsiriesti ir išskleisti sparnų. Neturiu nieko, nes nieko
man nereikia. Nieko nenoriu, bet veikiu viską ir bet ką. O kaipgi atsirinksi?
Užverčiu galvą ir kvatoju iki pradeda mausti visą pilvą, nes kaipgi kitaip.
Negi verksi? Neverkiu, nes užtinsta akys. Neverkiu, nes sausra paverčia mane
stipresne ir… juokinga. Ką padarysi – būna. Tad dar kartą šyptelėjusi
palinkiu sau: Tykiai būk ir nekrebždėk.

Rodyk draugams

O vis dėl to ji sukasi!

2008-08-04

Atradimai, kokie jie bebūtų, džiugina. Atradęs kažką naujo
visuomet pasijauti pilnesnis, sotesnis ir… džiugesnis. Atradau atostogų
džiaugsmą! Atsitiktinai į vienus gyvenimo skersvėjus kartu patekę dvi bedugnės
gali semti, semti ir semti visa tai, kas džiugina ir atostogas leisti tiesiog puikiai. Jie eina, krenta, griūva, kanda į padangą, puola sveikintis ir šoka
bučiuotis, daužo butelius ir mėgina išlaižyti likučius, su kraujuotais
liežuviais eina pas Gabalių ir virsta pelenais. Pasąmonės srautas. Būtent tai
ir yra tikros atostogos. Nesuplanuotos. Spontaniškos. Laisvos. Tikros. Ir…. nenupasakojamos.

Rodyk draugams

Gaujos fronte nieko naujo

2008-05-16

Viens, du, trys ir stumiam.

Ir dar… dar karteli… Vis bandau iš savęs kažką išspausti.
Kąžką, ką vertėtų užrašyti.

Ir štai aplanko mane palaima, kai suprantu, kad užrašyti
reikia tai, kad nėra nieko.

Didžiausias dienos iššūkis - atsikelti laiku.

Sunkiausias sprendimas - ką apsirengti.

Ir taip kasdieną… Gyvenimo knyga tuščia, darbo - pilnut
pilnutelė.

Gyvenu, kad dirbčiau, o ne atvirkščiai.

Esu tikra, kad mano Tekila įdomensnį gyvenimą gyvena viena
namie pasilikus.

Didžiausias dienos iššūkis - kažką sugraužti.

Sunkiausias sprendimas – ką sugraužti šį kartą.

Ir nesuprantu, kodėl posakis „šuniškas gyvenimas“ turi tokią
neigiamą reikšmę?

Taip ir gyvenam mes – kalės – gaujomis. Nors stauk prieš
pilnatį, plieskiančią pro langą tiesiai į akis. Monotonija žudo. Tyliai, ramiai
ir neskausmingai, bet žudo.

Rodyk draugams

Nuosprendis gyventi

2008-04-04

Iššūkiai mane įkvepia. Kas nors gali pagalvoti, kad ieškau bėdos, bet iš tiesų, aš ieškau įkvėpimo. Įkvėpimas leidžia gyventi. Gyventi iš tikrųjų.


Formulė paprasta:


Iššūkis = pokytis = įkvėpimas


Nusprendžiau, kad reikia laikytis dietos, todėl skaitau knygas iš „light“ kategorijos. Susannos Kobelkos moteriškai nuglostytas romanas „Šiandien madam pareis vėliau“ priminė, kad kartais reikia prisiversti gyventi ir žengti tolyn, o ne trypčioti šiltame mėšle (juk jis atšąla!). Žinoma, S. Kubelka šią mintį įvynioja į auksu siuvinėto kašmyro apvalką, bet esmė ta pati. Užverčiu perskaitytą knygą ir nusprendžiu išnaikinti iš lovos svetimkūnius.


Dar nusprendžiau mesti rūkyti, nes siaubas apėmė suvokus, kad šiemet sukanka 10 metų kaip aš rūkau. Dar baisiau yra tai, kad be mano pačios gimtadienio, tai yra didžiausia mano sukaktis!


Rūkymo dešimtmetis!


Reikės atšvęsti. O kita knyga, kurią skaitysiu – „Lengvas būdas mesti rūkyti“.


Formulė paprasta:


Iššūkis = pokytis = įkvėpimas = gyvenimas iš tikrųjų

Rodyk draugams

Žuvėdros koja ir dievo pirštas

2008-03-04



Moja man žuvėdra su koja, o pavasaris vis neateina.


Baigėsi  Jožyko (čia dar vienas mano augintinis, jeigu ką. Tiesa, brangiau atsieina nei Tekila) technikinė… Prapultis! Ir vėl pražiopsojau…


Kai pagalvoji, tai daug dalykų žmogus pražiopso… bet juk ne iš piktos valios!


Štai, pavyzdžiui, šiandien ryte mano žadintuvas nusprendė neskambėti. Jo teisė rinktis, bet aš, žinoma, pramiegojau, patekau į vidurio ryto kamščius ir vėlavau. Ne iš piktos valios juk!


Arba dar: planavimo knygoje (jas, kaip žinia turiu dvi: darbo ir gyvenimo planams. Prirašyta, deja, tik viena jų.) nešiojuosi teleloto bilietą. Esu beveik tikra, kad ten pusė milijono laimėta, bet kadangi pražiopsojau žaidimą, pramiegojau terminą iki kada bilietą reikėjo patikrinti, tai, jaučiu, ir pusė milijono nuplaukė. Taigi va, tai ir yra liaudyje vadinamas „dievo pirštas“. Va tik pražiopsok ką!


 


 

Rodyk draugams

Be smulkmenų nieko daugiau. Baisu.

2008-02-19



Baisu pasidaro tada, kai pasižiūri žinias. Baisu už tolimas šalis, už tautas, už pasaulį.


Baisu pasidaro tada, kai TV nieko gero nerodo. Baisu už Lietuvą, lietuvius, lietuvišką kultūrą ar jos nebuvimą.


Baisu pasidaro tada, kai gatvėje simpatiškas jaunuolis paprašo centų. Baisu už šio amžiaus „stebuklų“ suluošintus žmones.


Baisu pasidaro tada, kai pamatai prigrūstas knygynų lentynas – kažkas vadina tai literatūra. Rašytojų gaila. Baisu už medžius ir skaitytojus.


Baisu pasidaro tada, kai nusiperki trečią porą raudonų batų, o daugiau nieko tavo gyvenime naujo neįvyko. Baisu už save,


skaidrų dugną, drumstą rytą, primirštą savaitę, palaidotą sekmadienį, dar vieną kilogramą, neįvykusį susitikimą, atsivėrusią skylę, niekais užgrūsta tuštumą, nudžiovintą augalą, neišgirstą melodiją, pamirštą užduotį, ištrintą žinutę, ištrūkusią sagą, pamestą auskarą, praslydusią mintį, numestą šukę, išsprūdusį žodį, užslopintą norą, sukaustytą idėją, prieitą išvadą, nepabaigtą darbą, pramiegotą aušrą, prakeiktą šlapdribą, neperskaitytą knygą, nepastebėtą virpesį, iškeltą klausimą, pagautą žvilgsnį 


O labiausia baisu dėl to, kad nieko negaila. Tik kiek baisu, gal nejauku, bet negaila. Gyvenime nieko daugiau nėra išskyrus smulkmenas, tegul ir tokias…

Rodyk draugams